Elektroniniai pinigai tapo neatsiejama Europos mokėjimų rinkos dalimi, kurią palaiko skaitmeninių piniginių, mokėjimo sąskaitų ir elektroninių mokėjimo paslaugų plėtra. Lietuvoje elektroninių pinigų įstaigas (EPĮ) licencijuoja ir prižiūri Lietuvos bankas pagal Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymą ir taikomus ES teisės aktus. Jungtinėje Karalystėje elektroninių pinigų įstaigas reguliuoja Finansinio elgesio tarnyba (FCA), o ne buvusi Finansinių paslaugų tarnyba (FSA), kuri nustojo veikti 2013 m. Nepaisant didėjančio naudojimo, yra įrodymų, kad daugelis šių klientų gali nežinoti, kad naudojasi elektroniniais pinigais, ir akivaizdžiai nesupranta skirtumo tarp elektroninių pinigų ir indėlių, taip pat tarp elektroninių pinigų įstaigos ir viso banko, atsižvelgiant į jų apsaugą emitento nemokumo atveju.
Kadangi, kiek mums žinoma, ši tema vis dar yra nepakankamai ištirta, nusprendėme parašyti šį straipsnį, kuriame paaiškinsime, kuo indėliai skiriasi nuo elektroninių pinigų kliento požiūriu, kaip bankai ir virtualios įmonės pirmiausia „naudoja“ ir „saugo“ pinigus, kokia jų apsauga šių įmonių nemokumo atveju ir kur jos laiko savo sąskaitas. Galima teigti, kad skirtumas tarp elektroninių pinigų ir indėlių beveik visiškai apsiriboja „elektroninių pinigų įstaigos ir banko“ palyginimu pagal jų balansus.
Iš kur atsiranda elektroniniai pinigai
Emisijos paprastai reiškia įsipareigojimo (pvz., skolos) sukūrimą emitento balanse. Įmonė, išleidžianti įmonių obligacijas, registruoja skolą savo balanse; panašiai, kai jūs ir aš skolinamės iš banko namui pirkti, turime – nesvarbu, ar žinome tai, ar ne – hipotekos įsipareigojimus, skolą bankui ateinantiems 20–30 metų. Visas finansines priemones išleidžia subjektas, ir tai nesiskiria nuo indėlių bei elektroninių pinigų.
Indėlių išleidimas (kartais vadinamas „perėmimu“) kaip veikla yra griežtai reguliuojama daugiausia kredito įstaigų. Pagal ES bankininkystės teisės aktus indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas iš visuomenės yra reguliuojama veikla, paprastai skirta tik įgaliotoms kredito įstaigoms, laikantis konkrečių įstatymų numatytų išimčių. Bankai gali priimti indėlius ir naudoti šias lėšas laikydamiesi taikomų prudencinių reikalavimų. Priešingai, elektroninių pinigų įstaigos išleidžia elektroniniu būdu saugomą piniginę vertę mainais į iš klientų gautas lėšas. Lėšos, gautos mainais už elektroninius pinigus, nėra banko indėliai ir joms taikoma atskira reguliavimo apsaugos sistema.
Elektroninių pinigų leidimo atveju subjektų, užsiimančių šia veikla, tipas yra platesnis nei indėlių. Elektroninių pinigų emitentai apima:
- Elektroninių pinigų įstaigos
- Kredito įstaigos (pvz., bankai)
- Pašto perlaidų įstaigos (dar vadinamos „pašto bankais“, pvz., pašto skyrius Jungtinėje Karalystėje)
- Centriniai bankai ir valdžios institucijos, kai jos neveikia kaip pinigų politikos institucija ar kita valdžios institucija
- Kitaip tariant, šiandien elektroniniai pinigai egzistuoja kartu su indėliais iki pareikalavimo kredito įstaigų balansų įsipareigojimų pusėje. Kai kuriais atvejais subjektams, kurie galėjo pradėti veiklą kaip elektroninių pinigų įstaigos, galiausiai suteikiama indėlių priėmimo licencija, todėl jie tampa pinigų finansų įstaigų sektoriaus dalimi.
Skirtumas
Norint suprasti šių dviejų finansinių priemonių skirtumą ir suprasti elektroninių pinigų įstaigos ir banko temą, pirmiausia reikia išsklaidyti plačiai paplitusį klaidingą supratimą apie einamosios sąskaitos prigimtį. Remiantis 2020 m. Austrijoje atlikta apklausa, 68 proc. iš 2000 respondentų manė, kad pinigai ir banko indėliai yra aprūpinami auksu. Kita 2009 m. atlikta 2000 britų apklausa parodė, kad 74 proc. respondentų save laikė teisėtais pinigų, esančių jų einamojoje sąskaitoje, savininkais.
Šie du įsitikinimai tikriausiai yra klaidingi. Teisės moksle yra gerai žinomas faktas, kad banko indėliai iš tikrųjų yra paskolos bankams. Žodis „indėlis“ šiuo atžvilgiu gali būti klaidinantis, nes jis reiškia saugojimą, pasaugą, globą ar patikos fondą. Priešingai, indėlio sutartis dažniausiai suformuluojama taip, kad bankas nelaiko indėlininko indėlininkui skirtų lėšų saugoti; lėšos nėra paskirtos ar atskirtos. Bankui leidžiama maišyti lėšas su savomis (kurios tampa jo nuosavybe) ir naudoti jas taip, kaip jam atrodo geriausia, su sąlyga, kad jis grąžins indėlininkui lygiavertę lėšų sumą.
Todėl indėlininkai, kurie įneša savo pinigus į banką, nebėra teisėti šių pinigų savininkai. Jie tėra vieni iš bendrųjų kreditorių, kuriems bankas yra skolingas pinigus. Lėšos, kurias laikote kredito įstaigos sąskaitoje, yra tos įstaigos skola jums. Ji žada jums grąžinti, ir šį pažadą mes, kaip visuomenė, laikome „pinigais“!
Elektroniniai pinigai yra elektroniniu būdu saugoma piniginė vertė, sudaranti reikalavimą emitentui, išleidžiama gavus lėšas ir priimama asmenų, kurie nėra emitentas. Skirtingai nuo banko indėlio, elektroniniai pinigai nėra įprasta paskola ar indėlis, kurį klientas suteikia įstaigai. Elektroninių pinigų įstaigos privalo išleisti elektroninius pinigus nominalia verte ir išpirkti juos nominalia verte turėtojo prašymu, laikydamosi taikomų įstatymų ir sutartinių sąlygų. Nors mokėjimams atlikti gali būti naudojami ir elektroniniai pinigai, ir banko indėliai, tai yra teisiškai atskiri finansiniai produktai, kuriems taikomi skirtingi prudenciniai ir klientų apsaugos reikalavimai.
Kitas svarbus aspektas yra tas, kad indėliai ir elektroniniai pinigai skiriasi, ir tai susiję su tuo, kaip kredito įstaigoms ir elektroninių pinigų įstaigoms leidžiama sudaryti balansą.
Pagrindinis skirtumas tarp bankų ir elektroninių pinigų įstaigų yra susijęs su jų leidžiama veikla ir klientų lėšų reguliavimo tvarka. Bankai gali priimti indėlius ir naudoti šias lėšas skolinimui ir kitai leidžiamai bankų veiklai, laikydamiesi kapitalo, likvidumo ir rizikos ribojimo reikalavimų. Elektroninių pinigų įstaigos negali priimti indėlių iš visuomenės ir privalo saugoti lėšas, gautas mainais už elektroninius pinigus arba teikiant mokėjimo paslaugas. Apsauga gali būti užtikrinama atskiriant klientų lėšas tinkamose sąskaitose, investuojant į kvalifikuotą saugų ir likvidų mažos rizikos turtą arba sudarant tinkamą draudimo polisą ar panašią garantiją, laikantis Lietuvos teisės aktų. Elektroninių pinigų įstaigos negali naudoti lėšų, gautų mainais už elektroninius pinigus, savo skolinimui ar kitai verslo veiklai finansuoti. Tokios lėšos turi būti saugomos laikantis įstatymų reikalavimų. Tačiau licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos gali teikti mokėjimo paslaugas ir suteikti tam tikras su mokėjimo operacijomis tiesiogiai susijusias kredito formas, jei tenkinamos taikomos teisinės sąlygos. Bet koks leidžiamas kreditas turi būti finansuojamas iš įstaigos nuosavų lėšų ar kitų tinkamų išteklių, o ne iš lėšų, gautų iš klientų mainais už elektroninius pinigus.
Elektroninių pinigų įstaigos privalo apsaugoti visą atitinkamų klientų lėšų sumą pagal Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymą. Apsaugos reikalavimas taikomas lėšoms, gautoms mainais už elektroninius pinigus ir kitas lėšas, kurioms taikomi galiojantys mokėjimo paslaugų teisės aktai. Leidžiami apsaugos metodai apima lėšų laikymą atskirose sąskaitose tinkamose kredito įstaigose arba centriniuose bankuose, investavimą į kvalifikuotą saugų ir likvidų mažos rizikos turtą arba tinkamos draudimo poliso ar panašios garantijos gavimą. Pasirinkti susitarimai turi užtikrinti taikomų apsaugos ir suderinimo reikalavimų laikymąsi. Apsauga nėra lygiavertė indėlių draudimui ir negarantuoja, kad klientai nedelsdami atgaus savo lėšas kiekvienu nemokumo scenarijumi.
Kitaip nei elektroninių pinigų įstaigos, lėšos, kurias kredito įstaiga yra skolinga savo indėlininkams (kurie, kaip minėta, yra kreditoriai), daugiausia yra užtikrintos nelikvidžiomis paskolomis ir mažiau likvidžiu turtu. Jei visi būtų nusprendę prašyti savo bankų grąžinti pinigus, bankai nebūtų galėję tesėti pažado, jei ne centrinio banko skubi pagalba (skolinimas centrinio banko rezervams arba grynųjų pinigų saugojimas dosniomis sąlygomis ir kiekiais).
Elektroninių pinigų įstaigos privalo taikyti apsaugos priemones, apimančias atitinkamas klientų lėšas, ir išpirkti elektroninius pinigus nominalia verte pagal galiojančius teisės aktus. Tačiau apsaugos priemonės negarantuoja, kad EMI gali nedelsiant patenkinti kiekvieną vienalaikį išėmimo ar išpirkimo prašymą visomis aplinkybėmis. Veiklos sutrikimai, likvidumo apribojimai, apsaugos įstaigos nesėkmė, suderinimo trūkumai ar nemokumo procedūros gali turėti įtakos klientų lėšų gavimo laikui ir prieinamumui. Elektroninių pinigų įstaigos privalo taikyti veiksmingą rizikos valdymą, veiklos atsparumą ir apsaugos kontrolės priemones, kad sumažintų šią riziką.
Čia viskas šiek tiek komplikuojasi, nes kur elektroninių pinigų įstaigos laiko lėšas (savo turtą)? Atspėjote teisingai: paprastai kredito įstaigose (bankuose), kurios, kaip minėta, nelaiko tikslios atitinkamos sumos lygiavertėse likvidžiose lėšose (pavyzdžiui, centriniame banke). Kyla tam tikrų ginčų dėl to, ar klientas prarastų pinigus, laikomus elektroninėse piniginėse, jei bankas, kuriame elektroninių pinigų įstaiga laiko savo saugomas lėšas, bankrutuotų (t. y. taptų nemokus).
Vienas svarbiausių skirtumų tarp banko ir elektroninių pinigų įstaigos yra klientų apsauga įstaigos nemokumo atveju. Lietuvoje tinkami indėliai, laikomi dalyvaujančiose kredito įstaigose, paprastai yra apsaugoti įstatymų nustatytos indėlių garantijų sistemos iki 100 000 EUR vienam indėlininkui kiekvienoje kredito įstaigoje, atsižvelgiant į taikomas išimtis ir papildomą apsaugą tam tikriems laikinai dideliems likučiams. Elektroninių pinigų likučiams, laikomiems elektroninių EMI netaikoma įprasta indėlių garantijų sistema. Vietoj to, elektroninių pinigų įstaigos privalo apsaugoti klientų lėšas taikydamos įstatymų nustatytus mechanizmus. EMI nemokumo atveju apsaugotų lėšų grąžinimas priklauso nuo taikomų teisinių susitarimų, apsaugos veiksmingumo ir atitinkamų nemokumo procedūrų.
Apibendrinant
Pagrindiniai šių dviejų finansinių priemonių skirtumai, kurie visuomenei atrodo beveik identiški, matomi jas išleidžiančių įmonių balanse. Kitaip tariant, klausimas susiveda į elektroninių pinigų įstaigos ir banko palyginimą.
Esminiai bankų ir elektroninių pinigų įstaigų skirtumai yra susiję su jų reguliavimo įgaliojimais, leidžiama veikla, klientų lėšų tvarkymu ir nemokumo apsaugos mechanizmais. Bankai gali priimti indėlius, teikti kreditus ir vykdyti kitą autorizuota bankinę veiklą, laikydamiesi prudencinių kapitalo ir likvidumo reikalavimų. Elektroninių pinigų įstaigos gali išleisti elektroninius pinigus ir teikti autorizuotas mokėjimo paslaugas, tačiau negali priimti indėlių, kaip tai daro bankai. Elektroninių pinigų įstaigos privalo apsaugoti atitinkamas klientų lėšas taikydamos teisiškai leidžiamas priemones, o tinkamus banko indėlius saugo taikoma indėlių garantijų sistema. Lietuvoje norint gauti visapusišką EMI licenciją, paprastai reikalingas minimalus 350 000 EUR pradinis kapitalas, palyginti su 5 mln. EUR įprastiniam bankui ir 1 mln. EUR specializuotam bankui. Šie kapitalo reikalavimai yra atskiri nuo nuolatinių prudencinių įsipareigojimų.
Specialistai Company in Lithuania UAB mielai jums padės gauti EMI licenciją LietuvojePagalba apima reikalingų dokumentų sąrašo sudarymą, pagalbą rengiant įmonės procedūrines taisykles, dokumentų vertimą į lietuvių kalbą ir paramą visame licencijavimo procese.
